Karalaitė

Pilkam mieste, paskendusiam rudens migloj,
praėjo ji kaip saulės spindulys pro mano langą.
Pašaukt norėjau ją, paliest jos ranką
ir tykiai pasakyti jai: – Sustok!

Ateik, užtiesk šiltais plaukais man veidą
ir paskandink savų akių žvaigždes
manų ištroškusių akių gelmėn…
Į kraują įsiliejo niūrūs, rūškanoti dangūs!

– – – – – – – – – – – – – – – –

Skurdžioj gatvelėj sutrupa vežėčių aidas
ir sminga man širdin lyg juoko geliantys ledai.
Pilkam mieste, migloto vakaro drėgmėj,
tu sutirpai kaip saulės spindulys už mano lango.