Jau neilgam

JAU NEILGAM, erškėčiai, tvyrosit…
Tai nuvargau, tai pailsau, tai bodžiuosi,
Bet meilė šaukiasi, lyg balsas tyruose,
Bet meilė šaukiasi dar šiuose žodžiuose…

Graudu laukuos, ir pievoje elegija,
O šilas pametė tą žydrą mėlynumą jau.
Apkaltint? Ką? Gal meilę? Negi ją,
Paskendusią širdy, lyg marių gilumoje?

Paliko pasaka graudi nei šilo melancholija
Apie ją taip gera, brangią, nepamainomą…
Kalta buitis, kalta ir ji, ir aš – jau tolyje
Dviem priešingais keliais nualpę einame…

Rimsta mano žodžiai, dienos mano niaukiasi.
Kažin kur ta meilė? – pūgoj vėtra spygauja.
Lyg tyruose balsas, lyg tyruose šaukiasi
Apie ją, taip gražią, gražią, tartum knygoje…