Džiaugsmas

Tu atėjai – ir tūkstančiu laiškelių
Kaip žemė aš iškart sužaliavau.
Tu atėjai – ir aš upelėm,
Plačiaisiais ežerais sualsavau.

Ir, rodos, aš – pušis ir garbana žalia
Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.
Ir saulėje plasnoju dulkele,
Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.

Kaskadom saulės tu mane užtvindei.
Dabar – apsvaigusią – kur nori vesk ar nešk.
Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.
Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.