Vyšnioms žydint

Žydinčios vyšnios priminė sniegą.
Ėjau aš laimės kviesti.
Spėliojau vienas, kur laimė miega
Ir sieloj žydint miestui.

Aš nežinojau, ko reikia klausti,
Į kokį žvelgti kraštą, –
Kas sidabru man žirgą pakausto
Tolyn jaunystei nešti.

Išėjo gatvės, parkai ir skverai
Sutikt manęs tą kartą;
Kiekvienam kvailiui širdį atvėriau,
Lyg mylimai prie vartų.

Man nepatiko veidai uvėrūs
Ir ant kaklų žibučiai,
Tai užsimiršęs šokau ir gėriau –
Dvarus praūžęs būčiau!

Man sumelavo grįžtantys paukščiai
Ir baltas vyšnių šilkas.
Kad aš nė močios neprisišaukčia,
Melas akis apvilko…

* * *

Toks nuogas, toks nuogas ruduo.
Stovi klevas liūdnumo kaip aš.
Eisiu – bėga ten upės vanduo,
Sakau – ir mane tegu neš.

Daug vasarų ėjo nuėjo, mačiau,
Laukuose daugel meilės žaliavo.
Ir širdis tartum plaka rečiau,
Kaip linguoja liūdnai nuogas klevas.

Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių?
Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus.
Tiktai liūdesį didį jaučiu –
Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus!

Dar išeit, pažiūrėt ir pamot, –
Nors ir visas pasaulis tevysta…
Dar su vėtra pašvilpt sutemoj
Taip, kaip lekia ir švilpia jaunystė!