Medžiai vėjuose

beržai

Kai žalias lietus jų liaunom
ir ilgom, ir plasnojančiom rankom
srovena pavasario vėjas;
ir atrodo: alėja atėjo
vaikai; ir staiga neberanda
kelio namo – –
Ir jie stovi abipus alėjos,
ir verkia,
ir glosto pavargusiom rankom
vienas kito švelniai garbanotas
galvas šviesias.

pajūrio pušys

Vakaro saulėj kaip liepsnos –
jūsų kamienai liekni.
Vakaro vėjuos jūs vienos,
jūs vienos drėgna smiltimi

brendate jūron ir barstote
spyglius vilnims.
O kai ateina naktis
ir bangos pavargsta,

jūsų kamienai juodi
kaip didelės rankos
supa žvaigždynus ir dangų.

gluosniai

Didelė, nematoma ranka –
kaip ji taršo jus, dulkėti gluosniai!
Jūs linguojate, jūs paneriat šakas
mirgančion gelmėn – ir juodas
tvenkinio vanduo – kaip kraujas – jūsų lapais
ir drėgna žieve srovena vėl kūdron.

šermukšniai

Kaip kraujo lašai mažyčiai
jūsų vaisiai puola į purvą
su rudens dargana kartu…

O jūs stovite vieniši čia,
prie gatvelės, ir skurdžiai
svyruojate spalio lietuj.

eglės

Liūdnos, rimtos mano žemės moterys,
šiurkščiai austą rūbą užsidėjusios,
einat lygumomis, einat ir sustojat vis –
ir ilgieji jūsų rūbai supas vėjuose…

Begalinį ilgesį širdy pabudina
jūsų tylios raudos ir atodūsiai,
kai jūs einate, svyruojate ir skubinat,
ir pravirkstate saulėleidy sustojusios.

ąžuolai

Jie ateina: didžiulė, rūsti minia.
Lėtai svyruoja jų sunkios viršūnės,
ir kaip tolimas griausmas,
kaip būgnai aidi keista ir šiurpi jų daina:

– mes nešame dangų –
– mes nešame kruviną dangų –
– mes nešame mirusį dangų –
– mes atnešam vakarą…

Jų didelės, tamsios rankos,
žaizdų iškraipytaisiais pirštais apglėbusios,
laiko sustingusį debesį:
kaip didelį, juodą karstą.

Jie ateina. Jie neša saulėleidį:
lėtai svyruoja didžiulė, rūsti minia.