Gluosniai

Prie upelio, kur, romantiką pamėgę, gluosniai
vandenin sumerkdavo šakas,
suskambėjo burtų žodis
ir žiedais nubėgo per pavasario lankas.

Bėgo, ir nubėgo, ir daugiau negrįžo:
mažo upelio vėsumą gluosniai saugoti paliko.