Ąžuolas

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, –
ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
ar ūkanose prošvaisčių dairaus.

Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo,
esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų,
daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,
ir daug užgeso neprabrėškusių žarų …

Ir sirpo vasaros, ir aukso saulė švietė,
ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,
visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,
ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos.

Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,
girdėjau aidą jo aukštajam panery,
mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,
ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.

Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,
mačiau, kaip upės seko ir kalnai,
mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,
kad jie gyventų čia kaip žemė, amžinai!

Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno,
po mano kojom geso plėnys pelenų senų,
aš prie širdies glaudžiu Smūtkelio koplytėlę seną
paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų.

.. Manų šaknų žaliam, gyvam pavėsy
vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams,
mano galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios,
ir tarė žemė: – Rink, jos rytą lems!

Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas,
ir aš, kaip deimantus, slėpiau jas tarp šaknų,
ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas
vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių…

Ir tarė dangūs: – Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys,
ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs –
manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi,
kas neš manas kalvarijas, tas mano šventę švęs.

Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo
glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme.
kai po visų naktų užgims pasaulis naujas,
iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė!