Motinai

Surasim vieną kartą nuostabų pasaulį, mama,
toli nuo žemės ir dienų tėkmės baisios.
Mes pastatysim mažą iš keistų gintarų laimės namą,
ir mums per daug bus neaprėpiamos šviesos.

Ant stalo rasime gėlių mažutę puokštę
nedūžtančio kristalo vazoj.
Ir, paskutines ašaras nušluostę,
regėsime, kaip leidžias uždanga ant žemės kruvino ekrano.

O ten kažin kas šauks dar: “Mama, mama!”
Sudegusių namų pilkuosius pelenus žarstys,
keliaus per žemės klaikumą beprasmę, ir nevilties
bedugnėn links gyvenimo svirtis.

Iš amžinų fontanų trykš gyvybės eleksyras,
žiedai Mefisto rankoje nevys…

Ir vieną vakarą, gal svetimą, vėlyvą,
atidarysime į nuostabų pasaulį, motina, duris!