Skulptorius lipdo centaurus

Jie mums kaip avį gyrė dvasią,
Kad ji švelni, kad ji šviesi,
Ją glostė šiltą ir nedrąsią,
O ji kaip pantera drąsi

Padangėj suposi ir nėrė
Pro klaikiai klykiančias šakas,
Pabaidė vandenį ir žvėrį
Ir jauno skulptoriaus rankas:

Nubėgo juokdamies centaurai
Per girią, kupiną kvapų.
O girioj augo tamsūs laurai
Ir kantriai laukė jo kapų.