Pelės

Pelės pilkos, pilkas jų gyvenimas.
Pelės baisiai bijo katinų.
Laukia pelės: ak, gal gims Peleninas,
Karaliūnas pasakų senų.

Taip ir buvo: gimė jis iš nieko,
Iš senų suplyšusių sapnų.
Vos tik gimęs – šoko jis iš miego:
Saulės jums parnešti išeinu!
Ir išėjo, ir parėjo – tiesiai
Saulė jam spindėjo ant kaktos –
Visos pelės veržėsi į šviesą,
Aklas kurmis bėgo iš paskos.

Ponai katinai! Jūs keliat puotą,
Manot – žinot, kur pelių keliai.
Bet pelytė šmurkšteli po šluota,
O po šluota – raštų ryšuliai.

Naktimis juos pelės graužia, graužia:
„Žingsnis priekin, žingsniai du atgal..
Vargšas katinas šiek tiek įkaušęs,
Šitokių daiktų suprast negal…

Katine Marso, tu skelbi tostą,
Bet sudūžta letenoj bokalas…
Nežinai tu, kas yra kolchozas,
Nežinai, kas „Belomor kanalas”…

Tu, Siamo žaliaake sese,
Ar kasei rūdynus Vorkutoj?
Ar statyti teko Dneprogesą
Ir gyventi šuns būdoj?

Kurgi dingsit jūs – jau dunda būgnai,
Rūksta kailiniai, liepsnoja rūmai.
Ir palinkęs narsiai virš bedugnės
Riteris Peleninas tribūnoj.

O aplink raudonos žvaigždės žydi,
Užrašyta tuščiame danguj:
„Tas negraužia, kas negraužia kito,
O save sugraušime paskui!”

Iš visų melų gražiausias – kinas,
Iš visų paukštelių – švino kulkos…
Švilpia vėjas nuo šalies Pelynų,
Žarsto kruvinas pasaulio dulkes…