Benamė paukštė

Iš aukšto ąžuolo išskris benamė paukštė,
išskris nakties ir vėjo pabaidyta,
išskris jaunystė vienąnakt iš rankų,
kaip mėlynas balandis šaltą rudens rytą…

Pro pakapes, pro saulės spindulį, pro prietemas,
pro kurčią viltį ir tuščias salas, kaip tuščiažiedės gėlės,
į žalią sodą, kur žydėdamas pavasario dangus dainuoja
ir, kaip sidabro lašas, kaba mažas vyturėlis,

ir tu su ja, ir tu su ja uždusdamas seki kaip žvaigždę tolimą,
ir ant pečių ir ant kaktos tau krinta baltos ynys,
matai takelį siaurą, tamsų, pasibaigiantį,
matai galuežes, girdi gyvenimo “sudievu” paskutinį –

“Palauk, palauk” dar gieda rožių krūmas,
“palauk, palauk” dar jaunos eglės ten sustoję moja,
šešėlį mielą siūlo paskutinis žemės medis,
ir mylimajam duoda ranką mylimoji…

O tu pro balsą rožių, pro klevų šešėlį,
o tu su ja, su ja, su paukšte ir jaunyste,
jau sveikini anos tėvynės pirmą žiedą
ir nieko nieko žemėj nepažįsti.