Žuvelis žvejys

Dyžė Žuvelis asfaltu
pro mėlynus griežčių laukus,
galvodamas apie mergaitę,
džiaustančią puodus ant kėglių –
lanksčią lyg katę.

Pardavė žuvį miestely,
pirko velveto kepurę –
tikro velveto kepurę
su snapeliu ir saga.

Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.

Ir uždainavo Žuvelis –
pačiam net graudu pasidarė,
ir baisiai pagailo savęs,
dainuojančio šitaip gražiai.

Ir jis jau galvojo:
pamačius velveto kepurę,
tikro velveto kepurę,
viską užmirš ji
ir pamylės tik Žuvelį.

Ir eis jie abu į klojimą
ristis žemyn nuo šiaudų.

Ir atmušė kojas Žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio
užmigo.

Ir dievas atėjo
per mėlynus grieščių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
“Žmogau, tau už žodį
reikės atsakyt kaip už daigtą!”

Bet dievas,
pasižiūrėjęs Žuveliui į veidą,
baisiai nuliūdo:
Pamatė velveto kepurę,
tikro velveto kepurę
su snapeliu ir saga.

Ir tarė jam dievas: “Žuveli,
kam tau kepurė, Žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą. –
Jai girdint, šitaip gražiai
padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir lūdniau.”

Ir tarė Žuvelis:
“Tikrai, mano dieve,
paimk tu velveto kepurę,
nes aš juk tikrai neišdrįsiu,
ką nors padarysiu baisaus.”

Dievas nuėjo per grieščius,
Žuvelis pasuko atgal,
gailėdamas baisiai savęs,
dainuojančio šitaip gražiai.