Žmogaus remontas

Nuosavą namą kasmet savininkas apžiūri,
kiekvienas gyvulys pavasarį šerias,
o mes vis užguiti, pergedę, paniurę,
lyg tik ką grįžę iš akušerės.
Kiekvienas šoferis padangas maino,
(kol, žinoma, taip taisomas tėvynės kelias),
o mes įsikandom, kaip uodegą, dainą:
„dul, dul, dūdelė“.
Gana! Skelbiame be apeliacijos:
Žmogui reikalingas remontas.
Sąmatoj: 1) grožis, 2) skaistumas, 3) gracija
ir 4) prieš ištižimą bendras frontas.
Menkiausias katinas – ir tai dažnai prausias,
kiekvienas žvirblis saulėkaitoj maudos…
Matysit, skels perkūnas žemei per ausį
ir tau duos!
Žmonės! Dėmesio. Ko mes pasaulin atėjom?
Gana sėt kviečius su kūkaliais!
Gana mums svaigti tarp rietenų vėjų,
alpinti šalį!
Šiandie nesusikalba koja su koja,
piemens nesupranta vikontas,
bet grafo ir sargo suneš vienaip loja:
Remonto! Remonto! Remonto!
Mūsų protėviai kovės, arė, akėjo;
tėvai taip pat tą darė,
bet jie nežinojo arba netikėjo
radijui, elektrai, garui…
O mes iš gyslų dulkes valysim elektra,
supelėjusi protą nušveisim garu…
Naujo pasaulio vėliava – spektras,
o himnas: ,,Už blogą – geru“..,
Žmogau! Tavo akys bus skaisčios kaip saulė,
tu, kaip Eladės dievai, būsi gražus ir jaunas…
Remontuok save!
Remontuok pasaulį!
Dabar patogiausia, kai vienas kitą pjauna.
Zecerio pastaba:
Būtų gera kur Ženevoj ar Lozanoj
sušaukti ,,konferenciją žmonijai remontuoti“…
Deja, tarp mūsų kalbant, mes kaip kurtizanės,
norim daug imti, o maža duoti.