Žmogaus kelias

Pasaulį tu, žmogau, kraujuos panėrei,
pasauly tu žvaigždes užgesinai,
ir nuo tavęs į girią bėgo baisūs žvėrys,
kai tujen motinų ir kūdikių žudyt ėjai…

Pasaulį tu, žmogau, vainikais puoši,
pasauly tu dangaus žvaigždes segi,
tau begalinių marių plotai ošia
ir tau žibutė žydi, neregy…

Tu atėjai, žmogau, kad naktys blėstų,
kad amžina išauštų čia diena,
tu tyruos nemirei, o duonos alkai miestuos
ir, auksą saujom semdamas, šaukei vis – negana!

Pasauliui tu neši stabus, kančias ir mirtį,
pasaulin tu gyvenimą neši,
ir tau, ką pražudei, prikelt vėl skirta,
idant į saulę būtų žemė panaši.