Žemės užmirštajam

Kur tu ėjai, ten blankios pėdos liko,
kur tu buvai, tik sapnas, praeitis,
kur tu eini, ten žvaigždės ir vainikai
tavas dienas ir tavo vardą nusagstys.

Tenai sutiks tave kaip lauktą svečią,
tenai po sodus žydinčius vedžios,
amžinai regėsi sielos saulę šviečiant,
kam tu meldeis ir aš kam tartum kūdikis meldžiuos.

Užeis pūga, kur blankios pėdos liko,
vienon gelmėn nupuls sapnai ir praeitis,
tik amžių sosto žvaigždės ir vainikai
šios žemės užmirštąjį perlais dangiškais sagstys.