Užkimęs vakaras

Užkimęs šito keisto vakaro balselis.
Į upę lieptas brido ir atgal negrįžo.
Ieškočiau jo, bet laumių pirštai žvilgsnį velia,
paguldo, užkutena, krapina anyžiais,

Po klevo nukirsto šešėliu išsimaudau.
Ir laumių ašarom akis svaigias skalauju.
Atleiskite, kad aplenkiau aš jus, už skriaudą
primelšiu vakarinio vyno vietoj kraujo.

Svaigsti? Išminčiai išmintį dugne sumynė?
Aš – ne paveikslas, net galiu išlipt iš rėmų.
Prisėskime, kur tupi vakaras kaimynas.
Pritūpkim – etiketas tokį draugą lėmė!

Aš baltas, iščiulptas armonikos klavišas.
Kokį man vaidmenį šįvakar tylos skyrė?
Nebūsiu siena aš penkta, tegul pamišę
negirdi, kaip svirplys pravirks, ar supsis vyriai,

Kur taip šviesu, net mirusieji keltis žada,
Užšaldo net karščiausią horizonto tašką.
Be maršo slenka pilkas antkapių paradas,
užkimęs vakaras po pieno jūrą taškos.