Užgimė viens prasčiokėlis

Užgimė viens prasčiokėlis,
Nieks to nė nežinojo.
Ėmė augti vargdienėlis,
Apie jį nieks nedūmojo.
Kaip paaugo, vargas spaudžia,
Reikia duonos sau ieškotis,
Nieks prie savęs jo neglaudžia –
Apie jį nenor galvotis.
Buvo geras ir patogiai,
Vargšas su visais šnekėjo,
Bet jį vargo spaudė smogiai,
Nieks žinot jo nenorėjo.
Kožną dieną prasčiokėlį
Vargas, bėdos vienos graužė
Ir į grabą vargdienėlio
Kūną silpną tuo parlaužė.
Kaip lydėjo vargdienėlį,
Nieks ant to nė neatbojo,
Graudžiai verkė motinėlė,
Svetimi tiktai žiopsojo.
Ir užmiršo vargdienėlį
Jau ir tie, kurie žinojo
Verkė jo tik motinėlė,
Bet ir ją tuo pašarvojo.