->
mus kerta mirtys ir prisiminimai; ir spengianti kvaila galva
kinkuoja paskui seną kuiną trečioje kautynių eilėje –
užkasę sūnus, tikimės palaidoję teisingą baimę
kapus išrausia ir mirusius mus pavagia ne valkatos ir skurdžiai;
bijai aušros, bet džiaukis – gyveni, nes švinas sugrįžta į kulkas;
juk motinos trečiam neršte išneršia tuščių akių peilius
mus padalino į teisiuosius ir banditus šventasis budelis,
tas Abraomo vaikas Izaokas, uždaręs Tėvą auksiniame narve;
o nuodėmė tarytum figos lapas paslepia kaltųjų veidus
dar šūvis, dūris ar sprogmuo – alsuosi laisve debesies namuos
ar motinos maldaknygę apglėbęs bučiuosi grandines?
visi bus kritę – ateis eilė ir tau, tylusis broli
AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA MIRTIS