Tu vis

TU VIS, žmogau, eini erškėčiais, usnėm..
Ir nuostabu! tu žemės kryžių pats imi:
Nešies krūtinėj širdį nepaklusnią
Ir aidi tavo aimana kimi…

Tau menasi, svajojasi ir regis
Kažkas didingas, neapčiuopiamai gražus,
Bet tavo bokštai, tyruliuos prasmegę,
Iš žemės dumblo kyšantys – pražus…

Tik sielos atverti langai – mūs akys
Netemsta niekad, niekad nedulkėja:
Tau rodos – su arais skrendi prieš vėjus,

Kai tu krinti jau, polėkio netekęs…
Ak, kaip keista ir nuostabi tau žemė ši,
Kaip priekaištaudamas gyvenimą neši!