Tu, kuris tikėjai

TU, KURIS tikėjai, kad atrasi žmogų
Su tyra krikštolo, ašaros siela,
Atradai aistrų gašlumo liūną ogų,
Tyvuliuojantį nebeišbrendama bala.

Tu, kuris norėjai, kad šaltiniais trykštų
Sielvarto ir džiaugsmo kupina širdis –
Pamatai ją šliužą atstumiantį, šlykštų,
Jos begėdį piktžodžiavimą girdi.

Tu, kuris ieškojai tikro ir prasmingo
Siekiančiųjų kelio, kylančio aukštyn –
Šunkeliuos paklydus, tau erškėčiais sminga
Svajos ir troškimai einantys plokštyn.

Tu, kuris svajojai gražią ir nemarią
Šios pakalnės meilę, tirpstančią auka,
Bet pastūmė geismo gaivalingos marios
Maitot šventenybę nešvaria ranka.

Tu, kuris ilgėjais, tu, kuris vyleisi
Nebenusileisti purvinan geisman…
Tu, kuris svajojai, ar tu man atleisi?
Tu, kuris tikėjai, ar atleisi man?…