Tolimas aidas

Kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė,
melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų,
ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia,
ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta …

Ilga nebuitis už visų horizontų,
kaip tolimas aidas miške tolimame,
pas grįžtančių marių išeinantį krantą
prislėgė svajonę audringą, neramią.

Lyg mažas lašelis iš dugno giliausio,
lyg aukštasai bokštas ant aukštojo kalno,
į didžiąją saulę pakilęs dairausi,
į mirgančią žvaigždę ant Viešpaties delno.

Užgeso, užgeso, užgeso žibintas,
kaip vėlinių žvakė juoda ant altoriaus,
ir vienas paliko geismų noras šventas: –
aš noriu, jis nori, jis nori, aš noriu,

kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė,
melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų,
ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia,
ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta.