Tiek

Visą savo turtą surinkau –
išdėliojau saulėje ir vėjuje:
nėra nieko auksu lieto nei sunkaus,
nieko žėrinčio ir nieko sudūlėjusio.

Tiek ir tiek tiktai, tiek teturiu,
bet pakako ir užtenka visko:
beržo tošies, paukščio plunksnų keturių,
vasarų, pavasarių kelių atsiminimų,
blėstančių ir nebesugrąžinamų,
dovanotų mano balto tuščio šiaurės miško.