Sutemos

Vakaras.
Pro kavinės langą žiūriu
į einančias ponias,
į stovinčius taksi…
Svajingai skamba tango.
Nubodu.
Skaitau iškabas: „Vokiečių knygynas“,
„Spaustuvė Lano ir…“
Už lango ūžia gatvės elgetynas,
o viršum miesto — aeroplanai.
Trumputė pauzė.
Kavinėn renkas frantai,
savotiškos panelės,
spekuliantai…
Man žinomas iš jų kiekvienas…
Tai jų nešvarūs, nors auksiniai, dantys
gerokai sugadino mano dieną.

Jazz-bandas klieda įkyriais fokstrotais,
o tarp staliukų
šnara žodis „meilė“…
Galvoje tvaikas,
kvepia dūmais, šprotais,
kokteiliu…
Laikrodis tolydžiai taksi…
Mąstau:
kas mūsų laikas?
Radio šypsnys,
flirto akimirka tarpe pasaulio polių…
Kas mes? —
Tik kažkeno žvilgsnys.
Mes žmonės — broliai?!..

Gyvename…
Kažkas krūtinėj plakas;
kažkas mintis į galvą mums įžiebia ..
Ir einame ne ten, kur veda takas,
ne tas spalvas panūdę rankos griebia.
Patinka man gyvenimo čarlstonas,
patinka ir jo techniški miražai:
parketas, liftas, auto, telefonas,
šarvuoti traukiniai, kino, lėktuvai, sportas,
dangoraižiai, elektra, patefonas,
ir skubančių žmonių akių vitražai,
ir retkarčiais — kurortas…

Malonu jausti, kad mes dar sulauksim,
kai visas žemės chaosas sutaps į vieną ratą,
ir žmonės bus meilučiai automatai,
be sausos logikos,
be šypsančio cinizmo,
be klasiškos kovos už būvį;
malonu, kai nebus grasaus naturalizmo
ir tūkstančių kitokių „izmų“,
kurių įvardymas tik vargintų liežuvį.
Ir miela bus matyti ex kaimyną,
švarutį, blizgantį, šviežiai valytą;
ir jam padarius robotišką miną
ištarti: „ labą rytą“!
Ir nuostabu bus žvelgti į archyvus,
kur bus suverstas šios epochos chlamas,
kur bus Paryžiai, Londonai, New-Jorkai,
abi Amerikos ir Indija ir Chiva…
Ir du dievaičiai: Auksas ir Reklama…
. . . . . . . . . . . . . .
Išeinu gatvėn:
velkas kojų tūkstančiai,
be tvarkos, be plano.
Girdžiu kažkeno frazę; „norėčiau pažiūrėt
į tą mizeriją rūkstančią
iš aeroplano“…

Poros vaikšto alėjoj,
aplinkui auto, vežimai, minia…
— Panele, kodėl nebuvai ten?
— Negalėjau…
— Ne?
— Ne. .
Įžeistas atstumas 16 metų meilužis,
palikęs panelę, tempia toliau savo dviratį…
Iš už kampo, pametęs tikslų akiratį
iššoka motociklas
ir bac! į knygyno stiklą…
Protokolas, stiklas šukės, kraujas:
—Motocikliste, neliūdėk.
ir motociklas, ir švarkas,
ir tu pats juk ne labai naujas!
Bokšte laikrodis išmušė aštuonias,
balsas tingiai pro ausis nuaidėjo…
Cirke rėkia ruonis,
tur būt, spektaklis prasidėjo.

Ir vėl aš kavinėj,
vėl žiūriu pro langą į einančias ponias…
Po švarku širdis, o gal laikrodis caksi…
— Brangusis, tai tu? —
girdžiu balsą malonų…
Už lango tik ponios,
ant stalo tik vynas,
o gatvėje — taksi…