Smilgų šlamesys

Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako,
Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus,
Tavo kurčiai širdžiai tyliai, tyliai sako,
Kad tu ir jos stiebas – amžių saikui lygūs…

Nes jau taip sumanė tėvas visagalis,
Kad, priėmę žemės skirtį lygiai kuklią,
Judu – dvi jo mįslės, dvi vienodos dalys
Pelenų ir žiedo jungtame stebukle…

Kas šią žinią gyvą atbudęs nugirsta,
Savo lakų mirksnį jau iš amžių semia, –
Žemės karalystės daugiau nebeskirsto
Į žvaigždėtą dangų ir dumbliną žemę…