Skeptikai

Yra žmonių, kurie patenkinti prasėdi
Prie mokslo knygų, tyrinėdami kažką
Per visą amžių. Tai laimingi mokslo dėdės:
Tik dėlei jų ir progresuoja žmonija.
Kasdien atvilkdami kaip skruzdės po šapelį,
Jie stato mokslo rūmus ir kultūrą kelia.

Kiti iš prigimties yra vadai politikieriai,
Visuomeninis darbas – jųjų paskirtis;
Jie stengiasi, idėją kokią nusitvėrę,
Pralįst valdžion pro uždaras duris.
Ir savo didį paskyrimą jausdami,
Jie būna guvūs ir linksmi.

Treti, į naują dievą ar į naują tiesą įtikėję,
Išeina skelbti jos, norėdami išgelbėti visus.
Tai vis konfesijų naujų ir sudėtingų įkūrėjai:
Jie patys pasiruošę mirt ir gatavi marint kitus.
Ir, savo aukšto idealo nušviesti,
Jie nesiskundžia net žiauriausia lemtimi.

Tačiau yra žmonių, kurie neranda nieko.
Tai skeptikai par excellence.
Jie niekur nesustoja, niekur nepalieka
Ir greit pabunda iš sunkiausių trance.
Ir žvilgsniu aiškiu, šaltu ir niūriu
Jie regi ribotumą žmogiškųjų pastangų.