Širdies giesmė

Negalima su vėjais nedainuoti,
negalima su saule nežydėti,
kada ir paukščiai nenurimsta visą dieną
ir pačios dainos lanko jauno klėtį.

O kartais taip norėtųsi išeit į vieškelius,
išeiti ir apsidairyti,
ar niekur kito kranto nesimato,
ar niekur lenktyniuojančių keleivių nematyti…

O ta širdis, širdis kiek turi norų,
nenuorama, tas nepasotinamas žemės svečias –
ji ir su kūdikiais ir su našlaičiais pasvajoti moka
ir vėtras lenkti ažuolynais šimtamečiais.

Giedrioji vasara baltų žiedų pristinga,
šilkiniai debesėliai nusileidžia,
kada širdis jaunatvės giesmę pradeda,
kada jaunatvė ateities didinguos vartuos pasibeldžia.

O žeme, tavo vardas jai per mažas,
per maža čia baltų viršūnių ir aukštų kalnų,
ir visos dienos – kaip viena diena,
ir marios – lašas amžinųjų vandenų.