Šilima

PARŪGOS žmona gal kainas,
Pasiguos gal kuo –
Šitaip metų metai eina,
Teka kaip vanduo…

Tu plakies, eini į niekur –
Negali stovėt!
Ir matai – tave palieka
Tekanti srovė.

Pamažu širdis atbunka,
Abejas darais,
Tik jauti, kad žemėj sunku,
Nyku vakarais.

Ir guodies, sakai dar žmonai: –
Miela, taip visi
Šičia, žemėj, plakas žmonės,
Miršta ilgesy…

Tirps gyvenimas kaip rūkas –
Noris jį pratęst…
Ir džiaugies, kad jis dar sukas
Šiam siauram rate.