Šiapus ir anapus

IR KAI užmirštu aš kartais
Rimą, ritmą, žodį,
Tai eilės metėlėm apkarsta,
Gegužis virsta gruodžiu.

Tuomet gyvenimo kasdienio,
Kurio eilėse nekenčiu,
Aš laukiu vienumoje vienas,
Širdimi vos plakančia.

Su dideliu tikėjimu,
Su širdimi atverta
Išliesiu žodžių alalėjomis…
O, ne! Vai, ne! Neverta.

Jai savo buitį nykiąją?!
Iš akmenio, iš plieno ji!
Tai galima tik knygoje,
Tai galima tik scenoje!..