Senovės poetai

JUS, kaip vos išsiskleidusį žiedą,
Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu:
Man dar šiltos jūs ašaros rieda
Ir dar skamba nemirę aidai ligi nū
Jūsų gyvojo balso ir jūsų sapnų…

Ir kinietis, ir persas, ir graikas
Nuostabiai artimi, giminingi, savi,
Jog net žodžiuose tolis ir laikas
Susilieja, ir plaukia nei upė žavi
Jie visi – amžinybėj jauni ir gyvi…

O nostalgija, meilė, troškimai,
Lakūs polėkiai, džiaugsmas, karti neviltis
Smelkte nusmelkia visą, ir ima
Taip ramint ir taip guost jųjų žodžiai šilti,
Jog nušvinta manos kasdienybės naktis…