Saulės laikrodis

Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą:
ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui?
Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo.
Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis.

Mano pilies langai į saulėlydžio dangų
žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką.
Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų rankenos –
mano rankom nepaliestas spindi jos veidas išblyškęs…

Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras.
Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius – ruduo.
Dievas pridengė rankomis saulės ugniakurą.
Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo.

Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev?
Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis
giliam tvenkiny… Mano pilies
miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.