Pusiaudienio klajonės

Ė, skelkite, keikite žaibo žibintus –
liepsnoj jų ir žygiai ir maldos težydi.
Pašvaistėse glūdi šešėlių šešėliai
ir temdina kelia gyvenimo slidų.

Pro švintantį žemės saulėtekių rytą
nuskubo minia į Dianos šventovę: –
“O motina, motina, tūkstančiai krito,
širdžių okeanuose nešę tau šlovę…”

Bet marmuro veidas paniuręs ir šaltas,
ir maldos teslanko po dulkinas grindis.
Ir veltui jų akys į dangų pakeltos,
ir veltui kentėjimų takas nublindęs.

Ė, broliai, nelaukit saulėleidžių baro,
į stabą sukėlę ir viltis ir siekius,
ė, broliai, nuverskite dievą negerą,
prakeikę vidurnakčių šmėklas beviekes.

Apjuoskite žemę ir mėlyną dangų,
kad saulių žydrynės gyvenimą puoštų,
sužerkite aukurą naują ties langu
praamžino Dievo praamžino sosto?