Prisijaukinsiu sakalą

Ant tėvelio dvaro
sakalai krypavo…
tarp kuplių kvepiančių liepų,
prie almančios Ašvos,
tėvo tėvo tėvo sapne.

Tylūs, pilki žemdirbiai –
žemėti – kaip žemė – žemaičiai,
medpadžiais mindę
sniegą ir molį.

Senelį kalvį baudžiaumetyj
išmainė į dešimt
miklių medžioklinių šunų…
Tasgaties –
prisijaukinsiu
margą sakalą
čia, nesvetingoj šiaurėj,
kad krypuotų
ant mano –
žemaičio sūnaus bežemio –
peties.

* * *

Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų,
būk pažemintųjų broliu ir draugu.

Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius.
Būki nebylio burna ir neregio akim.

Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų.
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda:
nuolat alkanu tarp nuolat alkanų.