Prietema

DABAR tokia prietema; ir židinys kūrenas,
Už lango blaškos vėjas, iš kažin kur atėjęs.
Aš šičia taip nuvargęs ir taip pasenęs,
Bet dar paseksiu pasaką, kaip grįžęs Odisėjas!

Kadaise ten toli, toli, kur saulė teka,
Laki drąsi mintis tristiebiu plaukė;
Mėlynę perskrodė galingos aro akys: –
Garbės… meilės… laimės! – šaukė.

Ilgai mintis, sparnuotąsias bures išplėtus,
Stiebus, kaip nuotakas, baltai aprengus,
Aplenkdavo salas užburtas užžavėtas
Ir džiūgavo viena po mėlyna padange.

Bet tas tristiebis kažin kur sudužo
Ir vienišą ją išmetė į kranto smiltis –
Į šalį tolimą, nežinomą ir gūdžią,
Kur geso akys ir širdis, ir viltys…

Tartum padegėlė, ant degėsių parimus,
Beviltiškai pirštu geltoną smėlį žarstė
Ir klaidžiojo viena sugurdus, nusiminus,
Tarytum motina paskui vienturčio karstą.

O saulė leidosi. Rausvai marias nudažė.
Ir matės tolimi tyrai ir tolimos oazės,
Ir vienišo tyrų keleivio kažin koks klaikus miražas:
– Garbės!.. Meilės!.. Laimės! – šaukiantis ekstazėj.