->
- Eiva, – Tu man tarei, –
į aukštumas iš tų pakalnių ir iš pelkių. –
Nematoma ranka atstūmei durų velkę,
ir pasirodė žiburiai.
Ir pasirodė tolimas dangus,
kaip Tavo vardas – didis, stebuklingas,
ir pasirodė, koks aš nelaimingas
ir koks suvargęs – lyg žmogus, lyg nežmogus…
– Eiva, – Tu man kaip Tėvas pakartojai.
– Eiva, – atsiliepė šilai, pakalnės, gojai.
– Einu, – tariau
ir langines namelio tuščio uždariau.
Ir liko žemė, liko gruodas, liko gėlės,
ir mano dienos – kaip prabėgantis šešėlis.
Palikite komentarą