Poeto plunksna

Ant stalo jo pavargus ilsis plunksna
iš po sunkiųjų nemigo naktų.
Kada svajonės nemige pabunda,
kaip didelė esi, poeto plunksna, tu!

Ir meilę, širdgėlą tu moki išsakyti,
ir verkt su vėjo ošimu.
Jaunatvišku klegėjimu pavasarin išskristi,
aplink nors šalta ir tamsu.

Jūs ilsitės abu po nemigo nakties pavargę:
poetas ir metalo plunksna, laistyta krauju,
kol vėl mintis pasibeldžia į jūs pastogę
ir žadina užmigusius miegu saldžiu.

Tada pakylat jūs iš purvinosios žemės,
išeidami naujų svajonių parsinešt,
ir prirašytais lapais grįžtate į žemę
sapnų takais klajoti žmones vest.

Kaip didelė esi, poeto plunksna!
Žvaigždynams, saulei tu ne per maža!
Tik skaudžiai tu poeto širdį virpini,
kada krenti iš rankų tardama: “Gana!”