Poetas

Nepalik, nepalik, mano saule,
šito vakaro soduos manęs.
O kas žemėj baltų mėnesienų,
kas tenai tavo vardą minės?

Aš išeisiu, kaip amžinas kūdikis,
pro džiaugsmų ir nepalaimų vartus,
aš išeisiu ir vėlei sugrįšiu
šimtą kartų, tūkstantį kartų.

Nebežiūri, nežiūri aušrinė
į saulėleidžių juodąją vėsumą,
ir širdis užumiršo tą gūdžią
palaimintų rūškanų giesmę.

Aš tuojau, aš tuojau pasakysiu
tavo pasaką savo vardu
ir sustingsiu nežinomu sargu
amžinybės šviesių valandų.

Aš išeisiu, kaip amžinas kūdikis,
pro džiaugsmų ir nepalaimų vartus,
aš išeisiu ir vėlei sugrįšiu
šimtą kartų, tūkstantį kartų.