Per amžinąjį niekados

- Niekados, amžinai niekados, –
aš tūkstantį kartų kalbėsiu …
Ir ateis čia jinai ir ateis
po trumpų valandėlių pavėsiu.

Žalias sapnas žaliųjų laukų
ir dieną ir naktį klajoja… –
Ir meldžiuosi maldaudamas jį,
kaip vergas bailus prie jo kojų.

Ta kančia, ta mintis, tas laukimas
mano atėmė viltį ir žadą…
ir kažin kas kuždena piktai: Niekados,
ji kelių pas tave neberado.

– Niekados, amžinai niekados, –
aš tūkstantį kartų kalbėsiu …
Ir ateis čia jinai, ir ateis
Niekados po trumpų valandėlių pavėsiu.