Penktoji vizija

I

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.

Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia
Pleveno didelės pjūties rimtis.

Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu.
Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.

Galvojau apie juos, parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs.
Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

II

Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir pelkių paukščiai
Pasuko į pietų šalis šiltas.
Ir ašen palikau namus, sodybą ir pilkąsias aukštumas
Ir atėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgais šešėliais klojo parkus ir gatves.
Praeinant dideli lašai nuo mūro sienų purvinų ant veido tiško
Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir nerimo pilni.
Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir išblyškę:
Jie nešės nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdy.

Per daugel metų jie įprato saulėn nepažvelgt, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.

Per daugel metų įpratau ir aš iš jų nebesiskirt, savęs nebepažinti,
Lyg dulkė gatvių sūkury aš pritapau prie nešančios srovės.
Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,
Aš neberasdavau naujos vilties.

Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurkščia šaltu lietumi gailias, bevystančias gėles,
Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus,
Pamėgau griaut savy beaugančias galias.

Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pabaigos troškimas,
Skausmingoj rezignacijoj pasilgęs nebūties,
Aš pažiūrėjau į žvaigždes: …kiek daug iš jų, per amžius degt ir šviest užgimę,
Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.

III

Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi, iš lėto mirė saulė,
Kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes
Ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį pasaulį
Prasmengant į nakties gelmes,

Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant
Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.

IV

Tąnakt, lyg svaidantis šviesas į tamsą laužas,
Liepsnojau per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos liepsna.
Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus,
Tekėjo ateities linkme.
Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint,
Su juo ritmingai plakė visatos širdis.
Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,
Ištryško ateities vaizdų grandis.

Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:
Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai;
Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj
Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.