Pasakėlė Mikui

Jeigu būsi tu išdykęs,
Kulsi, kas mažiukas, –
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Būsi Politrukas.

Jeigu būsi niekam tikęs,
Jeigu draugą skųsi, –
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Zampolitas būsi.
– Kas tas Politzampolitas? –
Mikas klausinėja.
– Tas ir kitas – parazitas,
Augalų kenkėjas.

Kas tik žydi, kas tik skleidžias,
Tą prie sienos stato –
Anei kam jie augti leidžia,
Anei auga patys.

– Ko jiems reikia, ką jie veikia?
– Eina jie į priekį.
Šaudo, spjaudo, kulkas gaudo –
Priekio nepasiekia…

Zampolitas – Politrukas
Eina rytui švintant:
Vienas – striukas, kitas – bukas,
Bet abu protingi.

Zampolitas – Politrukas
Varosi prieš vėją
Šleivą kreivą žmogeliuką,
Tą, kurs arė, sėjo.

Ką padarė tas žmogelis?
– Nieko, sakom, nieko! –
Jis stovėjo šalia kelio,
Einantiems į Priekį.

Vienas kelias – kelio galas
Kito prieky – karstas.
Zampolitas kaulus mala,
Politrukas – barsto.

Du keliai per kaulų krūvas,
Ašarėlių nemunus…
Bet kažkur juk trečias buvo,
Tas, kur per gyvenimą!..

Užkapojo varnos tokį –
Dilgėlės keroja…
Peterburge mušė žmogų
Tūkstantis herojų.

Ir visi varpai tylėjo –
Stūgavo trimitai.
Kvailas turguje šnekėjo:
„Aušta Naujas Rytas!“

Ir išaušo, ir išaušo
(Kvailas turi proto!),
Stovi štai su šautuvu
Aklas ir kuprotas.

O iš vamzdžio dūmai rūksta –
Tai gražu lavonams!
O pro vamzdį Politrukas
Žiūri Lietuvon.

Šleivas kreivas žmogeliukas
Eina lauko arti.
Ir supranta Politrukas:
Reikia jį pakarti!

Bet už ką – tai nesuprantama,
O žmogelis – kybo!
Zampolitas krapšto sprandą:
– Tai gal už teisybę…

Skrenda peršautas vėjelis
Virš tuščių laukų –
O žmogeliai, kaip varpeliai,
Supas ant šakų…

Užsimerkti tu gali,
Bet kad būna, Mikai, –
Ir ne – Pasakų šaly,
Ir ne – Kitą Sykį…