->
Pavargę renka susilenkę
langų šukes, kur vakar daužė,
užspringdamas per naktį šuo
į dangų kaukia.
Išalkę sėdasi prie laužo –
ir, pasišildę
dar šviežią vakarykštę dieną, kramto,
nakties įsipila stiklinėn
ir leidžia ją ratu.
Išalkę auštant virsta medžiais,
o aš einu pro šalį,
pro švintančio šunelio kapą –
po kojom miestai užkasti,
ratu sustoję medžiai tyli.
Kas naktį sėdžiu
kairiajam mėnesio šlaite,
gurkšnoju paukščio ašarą
ir valgau žemės riekę.
Artėja rytas, ir dangus
tuščiai kaip stiklo varpas
skamba.
Palikite komentarą