Paguoda

Į tenai, kur žydi mėlynos alyvos,
kur upeliai skamba sidabriniai,
debesėliai supasi mėlynėj,
tartum vėlės prosenelių gyvos,
ten, kur prie seklyčios lango rymo
jazminų nusvirę baltos kekės,
į tenai vis grįžta mūsų akys
sapnuose senų atsiminimų

iš kelių, kur raudam pasiklydę.
iš kelių, kur visos viltys gęsta,
iš kelių, kur, kaip belaisviai naštą,
nešėm sunkų žemės vargo kryžių …
Iš kelių, kur saulė nebešviečia,
ir iš prieblandų, kur juodą naktį žada,
iš kelių ant plono plono ledo,
iš kelių tarp rožių ir erškėčių

į tenai, kur aukso saulėj krykščia
vaiko žingsniai pagirių takeliuos,
kur Pirmos Komunijos laimingas kelias,
kur šaltinis, kaip malonė Dievo, trykšta,
ten, kur motinos daina lopšinė aidi,
kur senelio pasakos klajoja,
į tenai tave, bedali, moja
pirmos ryto gėlės prasiskleidę.

Iš dienų, puoštų mirties ir kraujo,
iš dienų, kur chaosan paskendo
praeitis be balso ir be gando,
kur krankliai suskridę tepuotauja,
kur nei mirt nelemta, nei gyventi,
kur apokalipsio šoka griaučiai,
iš tamsos, kur visą žemę siaučia,
iš tamsos į pirmo ryto šventę,

į tenai vis grįžta mūsų akys.
Tilkit, requiem, ir geskit, geskit, žvakės.