Eilerasciai.lt

Gyvenimas — naktis. Ir jo mes nepažįstam,
Nes niekados širdies netyrėme gelmių.
Nešiojamės savy žvaigždes ir dangų visą,
O einam šešėliuotu ūkanų keliu.

Manding, kas niekados bekraščio vandenyno
Saikuoti mažyte kūrybos druožele
Svaiginančioj vienatvės puotoj nemėgino,
Tas niekad nežinos, kokia žmogaus dalia.

Kalvarijų keliu per kalnus saulė žengia,
Nubraukia prakaitą jai debesų skara.
Ant delno ašara. Pažįsti joje dangų!

O menasi jaunystės pasaka gera…
Staiga nusigąsti savo širdies gilumo —
Užtenka tau šviesos mažyčio vagalume.

Į miegūstą kaitros susnūdimą
Nusiyrė vėsus debesėlis,
Ir žilpinančios saulės šešėlis
Ant įkaitusių smilčių parimo…
[Daugiau…]

Šešėlių paukščiai sėda ant plikų viršūnių,
Nykiais sparnais dausas ir žemę globdami.
Suvirpa keteros dantytu savo kūnu,
Kad šaltas debesis po nuoga krūtimi.
[Daugiau…]

Šito vakaro lūpos ir šaltos ir tylios,
Ir jo pirštai šalti.
Ipirangoj prie palmių sumigo jau vilos
Kaip vaikai apleisti.
[Daugiau…]

Naktis. Atogrąžų rūke beformės lytys
Į jauno mėnesio duknas be garso kniumba…
Pabūk, pabūk čionai dar valandėlę trumpą,
Kol ims aušra sidabro upėse žvalgytis!
[Daugiau…]