|
-> Nusibodo – vis grįčioj ir grįčioj, –
Ir sienos ir lubos ir kertės.
Jei pro langą laukų nematyčia, –
Reiktų kartis. [Daugiau…]
Žinau, pažįstu seną lūšnelę…
Prie pat jos slenksčio piktžolės želia…
Siauri langeliai, lyg užsimerkę,
Tarsi ji liūdi ir tyliai verkia, [Daugiau…]
ŽENKIT, mano graudžios, mano nykios eilės,
Ženkite motyvu: mais ou sont les neiges d’antan!
Eikit, mano jambai, eikit, ketureiliai,
Iš niekur į niekur – nevilties kraštan!
[Daugiau…]
ŠILTA pavakarė, tartum lelijų kvapsnis,
Pasklidusi svaiginančiu kvaitu,
Giedra, kaip kūdikio šypsnys per sapną,
Nerūpestinga, kaip Watteau.
[Daugiau…]
-> EINU šilan be kirvio ir be pjūklo.
Ne žagaraut – stebėt einu.
Randu kur žodį, o kur kuklų
Sakinį dainon.
[Daugiau…]
ŽALSVAS fonas – tamsus ir švelnus.
Bėga akys toliman gėlynan –
Mėnesis, atsupęs debesio skvernus,
Kaspinu pajuosęs seną mandoliną…
[Daugiau…]
AR TAI širdy, ar marių gylyje
Pasaka nuskendus?
Vigilijų vigilija,
Pavasarinis gandas!
[Daugiau…]
RYTAS. Takas. Gėlės.
Ašaros žieduose gailios.
Paskutiniai žodžiai gėlė –
Mater Dolorosa su septyniais peiliais!
[Daugiau…]
AISTRINGOS vakaro lūpos
Ir mėlyni šilo poakiai,
Kur pasakų vergės klūpo,
Laumės, smakai ir vilkolakiai.
Ten aš savo meilės pasaką
Kliedėdamas imdavau sekti,
Tarsi kraujo lašais, taip nesekė
Tūkstantis ir vienos naktys!
Kaip šeichą rūstų, nenumaldaujamą
Jo žiauriojo keršto bežadėje,
Sugraudins tave pasakų saujomis
Mano širdies Šeherezadė!
-> I
IŠADŽIAU savo buitį, kaip šilko audinį
Ir kaip sutema pasakos mėlyną platumą,
Kur metai pakiemiais nuklydo alalaudami,
Nusišypsoję kurpiaus laime vos įmatoma…
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai