Eilerasciai.lt

Už jos pečių – nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
[Daugiau…]

Kaip Laokoonas su gyvatėm,
Turime su liūdesiu kovot.
Ėjom per Italiją, pamatėm
Rausvą smuklę, nutarėm nakvot.
[Daugiau…]

Dvigalvis juodas vyras – gyvulys
(Nuliūdęs senis ir įtūžęs liūtas)
Šaltom oranžinėm akim žiūrėjo
Į saulės padegtus senus medžius,
Kuriems iš kūnų lekianti ugnis
Į dangų kilo kaip daina.
Po jais Minia kvatojo, gėrė ir prekiavo
Ginklais ir puodais, meile ir arkliais.
O jis rašė pirmą eilutę.
[Daugiau…]