Eilerasciai.lt

Mažytė, liūdna geležinkelio stotis ant žemės –
gimtinės laukų begalybėj – pabunda mano kraujuj…
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas –
migloti jo ratai aptiškę dumblais ir lietum –
ir atveža pilką, sudrėkusį rudenio vakarą.
[Daugiau…]

Už tavęs prasideda žemė ir vilnija vėjais dangus.
Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas
per rėkiantį grindinį. Žvilgsniai pašaipūs ir šilkas,
pridengęs žvilgančio aukso nugirdytas sielas, išdegino
ilgesį tavo. Akmenio luitai tau pavogė saulę ir debesis.
Niekas nelaukė tavęs… Tada palikai juos. Be vardo ir be draugų
užumiesty tu suklupai po aprūkusiu Dievo dangum.
[Daugiau…]

Į atvertas tavo šviečiančias akis
mirguliuodamas iš lėto puola sniegas.
Nuo žiūrėjimo į šniokščiančias naktis
pavargai. Norėtumei užmerkt akis bejėges.
[Daugiau…]

Vieną naktį, skambant taurėms,
kai senam dvare puotaus svečiai,
tu nebegirdėsi liūdno šauksmo,
kurs tave į saulę kvies klajot ir žaist.
[Daugiau…]

Užsimerkiu ir matau: tu ateini…
Senas laikrodis nuobodžią dainą skambina,
ir į langą plakasi žiedų vilnis…
Užsimerkiu ir – tai tu, tai tu, ištiesus ranką,
man pavasario žiedų neši.
[Daugiau…]