|
-> Paklausai: piemuo dainuoja
Pačioje kalnų širdy;
Ir, skaudžiai dainos užgautas,
Lapeliu drebi.
[Daugiau…]
Tave žinau: eini per pievas,
Per pievas, klonius ir girias.
Sakai tėvams, sakai draugams: “Sudievu!
Einu ieškot, ieškot ir rast”.
[Daugiau…]
Tenai, per dykumą, keleivis eina
Ir mato palmių vaizdą gražų.
Širdis taip godžiai siurbia paskutinę laimės dainą,
O akys ieško vis naujų miražų.
[Daugiau…]
Dienų žaliųjų ilgesį surinksiu
Ir išsklaidysiu tėviškės laukuos.
Ramiai vingiuos ten vieškelis sulinkęs,
Kaip raitelis laukais nujos.
[Daugiau…]
-> Apyaušryje žmonija turėjo įvairiausių dvasių.
Pilna gamta knibždėjo gyvių ir dievų.
Bet amžių bėgy ėmė kirsti ji girias šventąsias
Ir naikint jų gyventojus, neišskiriant nė dieviškų.
Ir kas šiandien man patikės,
Kad taip neliko dieviškosios giminės.
[Daugiau…]
Kai kas be galo būna žingeidus
Ir mėgsta klausinėt: su kuo kieno žmona gulėjo.
Plati jo tyrinėjimų sritis – žmogus,
Kiek reiškiasi jame jo polinkiai žemieji. .
Jis žino viską, kas pažemint kitą gali
Ir iš žmogaus garbingo padaryt “žmogelį”.
[Daugiau…]
Yra žmonių, kurie patenkinti prasėdi
Prie mokslo knygų, tyrinėdami kažką
Per visą amžių. Tai laimingi mokslo dėdės:
Tik dėlei jų ir progresuoja žmonija.
Kasdien atvilkdami kaip skruzdės po šapelį,
Jie stato mokslo rūmus ir kultūrą kelia.
[Daugiau…]
Visokios mintys tartum vabalai
Išvarpė smegenis, palikdami duobes.
Ak, tu gali kamuotis amžinai,
Tavęs į tikrą kelią josios niekad neišves.
[Daugiau…]
1
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.
[Daugiau…]
-> 1
Dideli ir monotoniški, ir abejingi
Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu
Liejasi per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo
Svaigsta žemė lyg moteris nuo mylimojo kuždesių.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai