Epigrama sau

Dairosi dievas nuo kalno – kažko
jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?
[Daugiau…]

Žuvelis žvejys

Dyžė Žuvelis asfaltu
pro mėlynus griežčių laukus,
galvodamas apie mergaitę,
džiaustančią puodus ant kėglių –
lanksčią lyg katę.
[Daugiau…]

Medžiais tikėk

Medžiais tikėk,
savim vandeny atspindėta,
tikėk.
[Daugiau…]

Severiutės rauda

Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus,
kur bėgiais ėjau aš basa,
kaip nėščia iš namų išvarytą skalbėja…
Lyg paskutinei –
prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
už nugaros, man negirdint,
kalbėjot,
kalbėjot,
kalbėjot…
[Daugiau…]

Kumelaitė Kukučio ausy

Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja,
žvengia
ir spardo į ausų būgnelius.
[Daugiau…]

Kukutis važiuoja pilnu troleibusu

Suspaustas iš visų pusių,
Kukutis smagiai sau galvoja:
– Koks tai yra patogumas –
važiuoji, ir niekam nerūpi,
kodėl tu važiuoji,
nors galbūt
esi ką nors negražiai prišnekėjęs,
įžeidęs savo kaimyną
ar važiuoji ką nors apgauti.
[Daugiau…]

Išprotėjimai

Išprotėji iš paprasto vaizdo už lango –
Sakykim: pavasaris, vyšnios pražydo ir slyvos.
Iš baimės nutirpusia siela seki, kaip vietoje
Jaukios dabarties akių ekrane vakarykščios
Dienos su rytdienom stumdosi neišsitekdamos. [Daugiau…]

Girtas angelas

Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių…
[Daugiau…]

Gyvenimas

Pasaulis – tai didžiulė drobė,
Kurioje kiekvienas paliekame žymę.
Šviesią, Tamsią,
Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome. [Daugiau…]

Kada baigiasi tavo vasara

Kada baigiasi tavo vasara
Ir saulė nepakyla
Aukščiau nustatytos ribos,
O mintys nesulaikomai
Plaukia į amžinybę –
Netikėk, kad liko tik tai,
Netikėk, kad žmonės suteikia skausmą
Ir slepiasi savo kiaute. [Daugiau…]