|
-> Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės,
nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų:
ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu.
[Daugiau…]
Visų likimų buvo
po vieną ir po du,
bet man kuris jų teko,
minėti net skaudu…
[Daugiau…]
Pavasarį pragręžę beržus sunkėm sulą
ir inkilėlius nešėme į žilvičius,
ir nepamanėm apie rudenį nė vienas,
ir nepamatėme, kas sutemų pripylė čia į mūs naščius.
[Daugiau…]
Ė, skelkite, keikite žaibo žibintus –
liepsnoj jų ir žygiai ir maldos težydi.
Pašvaistėse glūdi šešėlių šešėliai
ir temdina kelia gyvenimo slidų.
[Daugiau…]
-> Mano žvakė dega,
mano žvakė tviska,
kambary šešėliai,
bet ramu, jauku.
[Daugiau…]
Slapta ir tolima buitis
į mano rytdienos praskleistą lapą užsirašė.
Nemyliu aš tavęs, o žeme:
tu – motina mana,
o aš – sūnus ne tavo.
Tavy manos gyvybės siūlai susiraizgė,
tik aš ne tavo rasą gėriau…
Ne tu nė saulėtas dienas parodei.
[Daugiau…]
Kaip greitai slenka jaunos dienos,
ach, kaip greitai…
Dar po lankas bėgioju vienas,
aidi fleita…
O vasaros žiedų žieduos, o žiemos pūgom slenka, slenka –
nei pasidžiaugt jomis, nei jų, piktų, prakeikt netenka…
[Daugiau…]
Kaip Nemuno krantais šešėlis
prabėgo vaikiška diena.
Užaugau didelis. Po dvidešimt.
Paseno motina. Sena.
[Daugiau…]
Mažas paukščiuk,
įkritęs man į plaukus –
kaip į širdį –
nuo auksinės pražydusios liepos.
[Daugiau…]
-> Po laukiniu rožės krūmu
tokia šviesi diena, tiek skambesio
žolių ir laumžirgių karalystėj,
be jokio debesio dangaus
švytėjimas, be jokio prisiminimo
sustingusi ant delno
valanda, be negirdimo
motinų verksmo
naktis – Laiko
dugne – pasaulio
vidury – po laukiniu
rožės krūmu.
|
|
Naujausi komentarai