Ir tie bokštai balti

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės,
nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų:
ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu.
[Daugiau…]

Neregys

Visų likimų buvo
po vieną ir po du,
bet man kuris jų teko,
minėti net skaudu…
[Daugiau…]

Gyvenimo elegija

Pavasarį pragręžę beržus sunkėm sulą
ir inkilėlius nešėme į žilvičius,
ir nepamanėm apie rudenį nė vienas,
ir nepamatėme, kas sutemų pripylė čia į mūs naščius.
[Daugiau…]

Pusiaudienio klajonės

Ė, skelkite, keikite žaibo žibintus –
liepsnoj jų ir žygiai ir maldos težydi.
Pašvaistėse glūdi šešėlių šešėliai
ir temdina kelia gyvenimo slidų.
[Daugiau…]

Mano žvakė

Mano žvakė dega,
mano žvakė tviska,
kambary šešėliai,
bet ramu, jauku.
[Daugiau…]

Tarp žemės ir dangaus

Slapta ir tolima buitis
į mano rytdienos praskleistą lapą užsirašė.
Nemyliu aš tavęs, o žeme:
tu – motina mana,
o aš – sūnus ne tavo.
Tavy manos gyvybės siūlai susiraizgė,
tik aš ne tavo rasą gėriau…
Ne tu nė saulėtas dienas parodei.
[Daugiau…]

Kaip greitai…

Kaip greitai slenka jaunos dienos,
ach, kaip greitai…
Dar po lankas bėgioju vienas,
aidi fleita…
O vasaros žiedų žieduos, o žiemos pūgom slenka, slenka –
nei pasidžiaugt jomis, nei jų, piktų, prakeikt netenka…
[Daugiau…]

Poeto autobiografija

Kaip Nemuno krantais šešėlis
prabėgo vaikiška diena.
Užaugau didelis. Po dvidešimt.
Paseno motina. Sena.
[Daugiau…]

Palaiminimas

Mažas paukščiuk,
įkritęs man į plaukus –
kaip į širdį –
nuo auksinės pražydusios liepos.
[Daugiau…]

Pasaulio vidury

Po laukiniu rožės krūmu
tokia šviesi diena, tiek skambesio
žolių ir laumžirgių karalystėj,
be jokio debesio dangaus
švytėjimas, be jokio prisiminimo
sustingusi ant delno
valanda, be negirdimo
motinų verksmo
naktis – Laiko
dugne – pasaulio
vidury – po laukiniu
rožės krūmu.