Osanna!

AŠ TAIP akylai ieškojau progos
Sušukt nors taip sau: Osanna!
Ir eit paskui banguojančius rugius,
Galilaukėj lakštingaloms skardenant.

O tai, man rodos, gera linksma būt,
Net nežinot, tik spėt: lyk lygu,
Negu šis mano žingsnis atidus
Pasaulio ūkana ir knygom.

Jau man nuo tosios išminties,
Kaip Babely, viskas surizgo susimaišė.
Paliko knygos vieną rymantį,
O artinas naktis juoda, kaip maišas.

Žinau, mergaitė kiemą šluos
Ir vis barstys geltoną smėli,
O man vis mintys rigs, kaip mašalos,
Ir metai plauks ramiai, kaip sieliai,

Ir skausmas trykš, ir kraujas virs –
Ir gal paslėpti nepajėgsiu! –
Ir vis ant knygų remsiuos, ir…
Juk taip gyvenimą aš mėgstu!

Prasmės mergaitė neieškos –
Kodėl ir kaip? – jai viskas aišku.
Ak, kaip tu mielas, vaikiškas
Pasauli, šypsantis ir vaiskus!..