Orientalė

MĖLIS tik ir auksas, tik skliautai ir smėlis,
Ir tyla nei amžinybe ošianti naktis…
Eina karavanas, slenka it šešėlis –
Nusitiesęs, nusidriekęs, kaip buitis…

Ir kupranugario klimpstančios kanopos
Atneša iškeltas stiklines akis –
Nei gyvatė rangos nuo kopos į kopą
Tarp skliautų ir smėlio eisena klaiki!

Artinasi ryškūs jau varovų rūbai,
Supasi, linguoja prekės ir pirkliai,
Ir veidai atšiaurūs, prakaituoti, grubūs
Atpustytus kaulus stebi įžūliai…

Mėlis tik ir auksas, tik skliautai ir smėlis,
Ir tyla nei amžinybe ošianti naktis…
Tolsta karavanas, slenka it šešėlis –
Nusitiesęs, nusidriekęs, kaip buitis…